Arbata - vienas iš seniausių gėrimų pasaulyje. Šiandien arbata yra svarbi daugelio tautų kultūros dalis, tačiau pirmiausia ji buvo pradėta vartoti Senovės Kinijoje. Kiniečiai arbatą geria jau daugiau nei 5000 metų.

Arbatos atsiradimo istorija apipinta daugybės legendų. Žymiausia iš jų teigia, kad arbatą kaip gėrimą atrado Kinijos Imperatorius Shen Nung, kai jam besiruošiant gerti virintą vandenį, į jo puodelį įkrito vėjo atneštas arbatos lapelis. Smalsumo vedamas imperatorius nusprendė paragauti šio užpilo, kuris jam pasirodė skanus ir gaivinantis. Teigiama, kad imperatorius Shen Nung arbatą atrado 2737 metais prieš Kristų, tačiau istorikų patvirtintų duomenų nėra.

Indijoje pasakojama legenda teigia, jog arbatą atrado budistų vienuolis Budhidharma, gyvenęs Pietryčių Azijoje. Pasakojama, kad vienuolis septyneris metus meditavo ir nė nakties nebuvo užmigęs. Kamuojamas nuovargio nuo bemiegio apmąstymo iš nusivylimo nusiskynė kelis lapelius nuo šalia augančio medžio ir sukramtė. Tai buvo arbatos krūmo lapeliai. Juos sukramtęs vėl pasijuto žvalus ir tęsė meditaciją.

Japonijoje pasakojama legenda, kad vienuolis Budhidharma po septynerių meditavimo metų iš nuovargio užsnūdo. Atsibudęs iš gėdos nusipjovė sau akių vokus ir numetė ant žemės. Toje vietoje išaugo arbatos krūmai. Lapeliai nuo šių krūmų savo forma buvo panašūs į akių vokus.

Iki šių dienų nesutariama, kur yra arbatkrūmio tėvynė: ar Kinijos pietvakariuose, ar šiaurės Birmoje, ar Indijos Asamo provincijoje. Spėjama, kad daugiau nei prieš penkis tūkstančius metų Azijoje pradėta gerti žalioji o vėliau ir juodoji arbata.

Arbatos gaminimo metodas atvirame inde, priskirtas imperatoriui Shen Nung. Mingų dinastijos metu, Kiniečiai arbatos lapus mirkydavo verdančiame vandenyje. Vėliau arbata pradėta ruošti uždarame arbatinuke - juo tapo nedaug pakeistas vyno ąsotis.

Į Europą kinietišką arbatą kartu su šilko ir prieskonių kroviniais atplukdė portugalų ir olandų prekeiviai septynioliktame amžiuje. Tačiau šis keistas gėrimas greit neprigijo, europiečiams labiau patiko kavos skonis. Tik kai kuriose aristokratų šeimose arbata tapo populiari.

Arbata smarkiai išpopuliarėjo ją pradėjus vartoti karališkoje šeimoje, kai Anglijos Karalius Čarlzas II vedė Portugalijos princesę Kateriną iš Braganzos ir tapo aistringu arbatos gėrėju. Dvariškiai greitai pasekė šiuo pavyzdžiu. Greitai arbatos gėrimas tapo madingas, tačiau ji buvo brangi, todėl prieinama tik turtingiesiems.

Septynioliktame amžiuje arbata išpopuliarėjo dar ir dėl to, kad tik nedidelė dalis vandens buvo tinkama gėrimui, todėl norint išvengti ligų vandenį reikėdavo virinti, todėl arbata buvo saugus pasirinkimas.

Aštuonioliktame amžiuje turtuolių namuose arbatos gėrimas tapo didelių ceremonijų priežastimi. Porcelianas, kuriame buvo patiekiama arbata, atspindėjo šeimos turtus. Tai buvo galimybė rafinuotoms damoms sulyginti savo blyškią odą bei gležną kaulų struktūrą su kiniško porceliano permatomu skaidrumu. Tais laikais tai buvo du bruožai, kuriais buvo matuojamas moters skaistumas.

Devyniolikto amžiaus pradžioje arbatos suvartojimas žymiai išaugo. Arbata pradėta gaminti Indijoje, sugriuvo Kinijos monopolija, žymiai sumažėjo arbatos kainos ir padidėjo arbatos prieinamumas visiems visuomenės sluoksniams.

Po 5,000 metų arbatos suvartojimas ir gamyba vis dar auga. Visame pasaulyje per metus nuimama maždaug trys milijonai tonų arbatos derliaus.