Arbata: kas tai?

Arbata – tai džiovinti ir apdoroti augalo Camelia sinensis lapai. Tai yra antras pagal suvartojimą gėrimas pasaulyje po vandens. Priklausomai nuo augimvietės bei apdorojimo būdo yra keletas arbatos rūšių, nors iš tikrųjų visa arbata gaminama iš to paties augalo lapų.

Pagal augimvietę išskiriama kiniška arbata, išsiskirianti mažais lapeliais ir auganti dideliame aukštyje, Indiška, arba Asamo arbata, turinti didesnius lapelius ir auganti žemiau, bei Mišrus arbatos tipas – tarpinis variantas tarp kiniškos ir indiškos arbatų.

Pagal apdorojimo būdą išskiriami keturi arbatų tipai:

Žalioji arbata
Baltoji arbata
Ulongo arbata
Juodoji arbata

Iš aukščiau išvardintų arbatos rūšių gaminami įvairūs arbatų mišiniai, pridedant aromatinių medžiagų bei gėlių žiedlapių gaunama aromatinė arbata. Į arbatą gali būti įmaišoma džiovintų vaisių gabalėlių bei prieskonių.

Vaistažolių, raudonoji arbata bei matė – tai iš tikrųjų nėra arbatos. Tikrąja arbata laikoma tik arbata, pagaminta iš Camelia sinensis lapų.

Žalioji arbata

arbataŽalioji arbata – tai pati seniausia ir „tikriausia“ arbata. Būtent žalioji arbata Rytuose yra laikoma tikrąja arbata. Juodoji arbata anksčiau Kinijoje buvo laikoma prastesnės kokybės ir buvo gaminama tik eksportui. Vakaruose atvirkščiai – populiaresnė yra juodoji arbata.

Žalioji arbata auga ant to paties augalo kaip ir juodoji arbata. Pagrindinis skirtumas – apdorojimas. Žalioji arbata nefermentuojama, o tik išdžiovinama.

Trumpesnis apdorojimo laikas suteikia žaliajai arbatai švelnesnį aromatą bei subtilesnį skonį. Žaliosios arbatos skonis gali būti apibūdinamas kaip gaivus, lengvas, su žolės prieskoniu.

Ne visa žalioji arbata yra vienodo skonio. Įvairių rūšių žaliosios arbatos skonis šiek tiek skiriasi tarpusavyje. Vienos rūšies arbata turi šiek tiek saldumo, kitos – kartumo prieskonį.

Žalioji arbata yra kilusi iš Kinijos, šios šalies gaminama arbata sudaro apie 70 procentų viso pasaulinio arbatos eksporto. Nemažai kokybiškos žaliosios arbatos eksportuoja ir Japonija.

Pagrindinės kiniškos žaliosios arbatos rūšys:

Darjeeling (dardžilingo): tai viena brangiausių ir kokybiškiausių arbatų, auginama aukštai himalajų kalnų šlaituose. Dėl stiprios kalnų saulės ir žemos naktinės temperatūros arbatos krūmai auga įpatingai lėtai, todėl ši arbatos rūšis pasižymi savitu ypač švelniu aromatu.

Drakono perlas: tai labai reta ir brangi arbata, susukama rankomis iš žalių arbatos lapelių bei dar neišsiskleidusių sidabrinių pumpurėlių.

Gunpowder: tai žliosios arbatos rūšis, gaminama lapelius tarp pirštų susukant į tvirtus kamuoliukus.

Japoniškos arbatos:

Sencha: tai dažniausiai Japonijoje vartojama arbatos rūšis ilgais, plokščiais lapais, gaminama iš pirmo ir antro skynimo lapelių.
Bancha: tai vėlyvesnė, švelnesnio skonio bei stambesniais lapeliais trečio bei ketvirto skynimo arbata.

Matcha: tai miltelių pavidalo arbata, dažnai naudojama arbatos ceremonijose.

Gyokuro: tai garsiausia ir vertingiausia arbatos rūšis. Savaitę prieš nuimant derlių arbatos krūmams sudaromas pavėsis iš ryžių pluošto ar folijos. Tokioje arbatoje yra didesnis kiekis kofeino ir mažiau taninų.

Žalioji arbata paruošiama užpilant ją karštu, bet ne verdančiu vandeniu. Kuo aukštesnė arbatos kokybė, tuo mažesnės temperatūros vanduo naudojamas.

Ulong arbata

Oolong (Ulong) arbata – tai tarpinė rūšis tarp žaliosios ir juodosios arbatų. Arbatos lapeliai apdorojami tik dalinai juos oksiduojant.

Nuskinti arbatos lapeliai paliekami 8-24 valandoms vytinti, pasišalina didžioji dalis vandens. Po to lapai yra sudedami į krepšelius ir sukratomi, kad arbatos lapelių kampučiai sutrūkinėtų ir deguonis, skirtingai nei gaminant juodąją arbatą, laisvai prieitų tik prie dalies lapeliuose esančių fermentų.Tokiu būdu įvykdoma dalinė arbatos oksidacija, po kurios lapeliai išdžiovinami.

Lapuose esantiems fermentams neutralizuoti ir oksidacijai sustabdyti Ulong arbata yra veikiama garais bei galutinai išdžiovinama.

Priklausomai nuo oksidacijos lygio skiriasi Ulong arbatos skonis. Labiau oksiduota arbata skoniu bei aromatu artimesnė juodajai, mažiau oksiduota – žaliajai arbatai.

Ulong arbata dažnai yra aromatizuojama jazminų žiedais.

Juodoji arbata

Juodoji arbata gaminama pilnai oksiduojant (fermentuojant) augalo Camelia sinensis lapus. Juodojoje arbatoje lyginant su kitomis arbatos rūšimis yra didžiausias kiekis kofeino – apie 3 procentus, tačiau tai yra mažiau nei kavoje. Kaip antioksidantas juodoji arbata lyginant su kitomis arbatos rūšimis veikia silpniausiai. Nuskynus augalo Camelia sinensis lapus, jie, paskleisti plonu sluoksniu paliekami džiūti 8 – 24 valandoms, kol išgaruoja didžioji dalis vandens. Po to lapai susukami leidžiant jų paviršiuje atsirasti įtrūkimams, per kuriuos išgaruoja likęs vanduo ir geriau patenka deguonis, reikalingas oksidacijai. Deguonies veikiami arbatos lapuose esantys fermentai oksiduoja arbatą ir ji tampa šviesiai rausvos vario spalvos. Po oksidacijos arbata galutinai išdžiovinama ir įgauna būdingą juodą spalvą.Užplikyti juodosios arbatos lapeliai yra rausvos vario spalvos, skystis šviesiai raudonas ir švelniai sutraukiantis bet nekartus.
Juodoji arbata gaminama pilnai oksiduojant (fermentuojant) augalo Camelia sinensis lapus.

Juodojoje arbatoje lyginant su kitomis arbatos rūšimis yra didžiausias kiekis kofeino – apie 3 procentus, tačiau tai yra mažiau nei kavoje. Kaip antioksidantas juodoji arbata lyginant su kitomis arbatos rūšimis veikia silpniausiai.

Nuskynus augalo Camelia sinensis lapus, jie, paskleisti plonu sluoksniu paliekami džiūti 8 – 24 valandoms, kol išgaruoja didžioji dalis vandens. Po to lapai susukami leidžiant jų paviršiuje atsirasti įtrūkimams, per kuriuos išgaruoja likęs vanduo ir geriau patenka deguonis, reikalingas oksidacijai.

Deguonies veikiami arbatos lapuose esantys fermentai oksiduoja arbatą ir ji tampa šviesiai rausvos vario spalvos. Po oksidacijos arbata galutinai išdžiovinama ir įgauna būdingą juodą spalvą.

Užplikyti juodosios arbatos lapeliai yra rausvos vario spalvos, skystis šviesiai raudonas ir švelniai sutraukiantis bet nekartus.

Baltoji arbata

Baltoji arbata – tai mažiausiai oksiduota arbatos rūšis. Jos skonis yra švelnus ir labiausiai primena šviežių lapelių skonį.

Baltoji arbata turi mažiausią kiekį kofeino bei pasižymi stipriausiomis antioksidacinėmis savybėmis. Ji gaminama iš jaunų, dar neišsiskleidusių arbatos krūmo lapelių.

Baltoji arbata visiškai neoksiduojama. Nuskynus lapeliai vytinami bei apdorojami garais norint apsaugoti juos nuo oksidacijos. Jie nesukami, nekratomi ar kitaip neapdorojami.

Išdžiovinti lapeliai yra sidabrinio atspalvio dėl mikroskopinių plaukelių, kurie nėra pažeidžiami apdorojimo metu.

Arbatos istorija

Arbata – vienas iš seniausių gėrimų pasaulyje. Šiandien arbata yra svarbi daugelio tautų kultūros dalis, tačiau pirmiausia ji buvo pradėta vartoti Senovės Kinijoje. Kiniečiai arbatą geria jau daugiau nei 5000 metų.

Arbatos atsiradimo istorija apipinta daugybės legendų. Žymiausia iš jų teigia, kad arbatą kaip gėrimą atrado Kinijos Imperatorius Shen Nung, kai jam besiruošiant gerti virintą vandenį, į jo puodelį įkrito vėjo atneštas arbatos lapelis. Smalsumo vedamas imperatorius nusprendė paragauti šio užpilo, kuris jam pasirodė skanus ir gaivinantis. Teigiama, kad imperatorius Shen Nung arbatą atrado 2737 metais prieš Kristų, tačiau istorikų patvirtintų duomenų nėra.

Indijoje pasakojama legenda teigia, jog arbatą atrado budistų vienuolis Budhidharma, gyvenęs Pietryčių Azijoje. Pasakojama, kad vienuolis septyneris metus meditavo ir nė nakties nebuvo užmigęs. Kamuojamas nuovargio nuo bemiegio apmąstymo iš nusivylimo nusiskynė kelis lapelius nuo šalia augančio medžio ir sukramtė. Tai buvo arbatos krūmo lapeliai. Juos sukramtęs vėl pasijuto žvalus ir tęsė meditaciją.

Japonijoje pasakojama legenda, kad vienuolis Budhidharma po septynerių meditavimo metų iš nuovargio užsnūdo. Atsibudęs iš gėdos nusipjovė sau akių vokus ir numetė ant žemės. Toje vietoje išaugo arbatos krūmai. Lapeliai nuo šių krūmų savo forma buvo panašūs į akių vokus.

Iki šių dienų nesutariama, kur yra arbatkrūmio tėvynė: ar Kinijos pietvakariuose, ar šiaurės Birmoje, ar Indijos Asamo provincijoje. Spėjama, kad daugiau nei prieš penkis tūkstančius metų Azijoje pradėta gerti žalioji o vėliau ir juodoji arbata.

Arbatos gaminimo metodas atvirame inde, priskirtas imperatoriui Shen Nung. Mingų dinastijos metu, Kiniečiai arbatos lapus mirkydavo verdančiame vandenyje. Vėliau arbata pradėta ruošti uždarame arbatinuke – juo tapo nedaug pakeistas vyno ąsotis.

Į Europą kinietišką arbatą kartu su šilko ir prieskonių kroviniais atplukdė portugalų ir olandų prekeiviai septynioliktame amžiuje. Tačiau šis keistas gėrimas greit neprigijo, europiečiams labiau patiko kavos skonis. Tik kai kuriose aristokratų šeimose arbata tapo populiari.

Arbata smarkiai išpopuliarėjo ją pradėjus vartoti karališkoje šeimoje, kai Anglijos Karalius Čarlzas II vedė Portugalijos princesę Kateriną iš Braganzos ir tapo aistringu arbatos gėrėju. Dvariškiai greitai pasekė šiuo pavyzdžiu. Greitai arbatos gėrimas tapo madingas, tačiau ji buvo brangi, todėl prieinama tik turtingiesiems.

Septynioliktame amžiuje arbata išpopuliarėjo dar ir dėl to, kad tik nedidelė dalis vandens buvo tinkama gėrimui, todėl norint išvengti ligų vandenį reikėdavo virinti, todėl arbata buvo saugus pasirinkimas.

Aštuonioliktame amžiuje turtuolių namuose arbatos gėrimas tapo didelių ceremonijų priežastimi. Porcelianas, kuriame buvo patiekiama arbata, atspindėjo šeimos turtus. Tai buvo galimybė rafinuotoms damoms sulyginti savo blyškią odą bei gležną kaulų struktūrą su kiniško porceliano permatomu skaidrumu. Tais laikais tai buvo du bruožai, kuriais buvo matuojamas moters skaistumas.

Devyniolikto amžiaus pradžioje arbatos suvartojimas žymiai išaugo. Arbata pradėta gaminti Indijoje, sugriuvo Kinijos monopolija, žymiai sumažėjo arbatos kainos ir padidėjo arbatos prieinamumas visiems visuomenės sluoksniams.

Po 5,000 metų arbatos suvartojimas ir gamyba vis dar auga. Visame pasaulyje per metus nuimama maždaug trys milijonai tonų arbatos derliaus.